2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Feiskubas yra didelis turgus


Tik sukūrusi mažą savo versliuką "Mano litai" ir pradėjusi komunikaciją bei vykdyti reklamą per feisbuką, supratau, kam ištikrųjų tarnauja šis socialinis tinklas. Žinoma, iki tol pasinaudodavau kai kurių pardavėju feisbuko paskyromis, kad apžiūrėčiau prekių foto, susipažinčiau su naujienomis ir apsispręsčiau pirkti ar nepirkti. Iki tol niekada nepirkau per feiskubuką, jeigu pardavėjas turėdavo oficialią parduotuvę ar el.parduotuvę - keliaudavau ten, jeigu neturėdavo - ieškodavau to, kuris turi. Ir suprantu, kad toks intuityvus elgesys buvo labai geras.

Nes... kai pati nusprendžiau prekiauti sąsagomis su litais ir dar net negalėjau svajoti apie el.parduotuvę, žinoma, pasiūliau pirkėjams įsigyti produktą per feiskubą - užklausiant. Su kiekvienu mandagiai susirašinėjau, perkant - paruošdavau išankstinio apmokėjimo sąskaitą faktūrą, su visokiais reveransais užbaigdavau pirkimą, kad tik žmogus liktų patenkintas ne tik produktu, bet ir bendravimu, kad jaustųsi saugus atsiskaitydamas ir žinotų, kad taip perkant galioja visos legalaus verslo taisyklės.

Žodį "legalaus" padaudoju specialiai. Norėdama patobulinti savo kaip pardavėjos feisbuke įgūdžius nusprendžiau pati ką nors įsigyti per feiskubą. Atlikau virš dešimties pirkimų ir padariau vieną išvadą - feisbuke klesti, šį žodį irgi specialiai parinkau, neapskaitytas verslas. Visų mano pirkimų metu pardavėjas nurodydavo, kad mokėjimo paskirtyje nurodyčiau vieną ir tą patį žodį - Papildymas. Jokio užsakymo numerio, jokio sąskaitos faktūros numerio, jokių garantijų, kad gavęs pinigus pardavėjas neners į krūmus ir savo prekę matysiu kaip savo ausis. Laimei, visas savo užsakytas prekes gavau.

Tame pačiame feisbuke pilna grupių, kuriuose skelbiami aferistai, kurie jau kažką apgavo. Žmonės dalijasi jų nuotraukomis, bando surasti ir aiškintis. Nežinau kaip jiems sekasi, bet manau, kad jie patys kalti, nes nereikalauja pirkimą patvirtinančių dokumentų ir leidžia tokiam verslui klestėti.
Pabandžiau kai kurių pardavėjų pareikalauti sąskaitos faktūros, bet teko atsisakyti ir prekės, nes tokios galimybės nebuvo. Kaip taisyklė, po tokio klausimo, pardavėjas arba nieko neatsako, arba su lakonišku "ne" dingsta kaip į vandenį ir į jokius papildomus klausimus neatsako. Suprask, gal galvoja, kad kažkas tikrina. Tiesa, būsiu sąžininga, vieno pirkimo metu gavau ir užsakymo numerį ir išankstinio apmokėjimo sąskaitą faktūrą, o gavusi prekę nusprendžiau dar papildomai užsisakyti. Atsikvėpiau, kad nesu ta balta feisbuko varna kiekvienam užsakymui ruošianti pinigų mokėjimo dokumentus.

Feisbuko turgus labai pasireiškia per įvairias grupes, kurios jungia tūkstančius narių. Norėdama padidinti savo pardavimus buvau priversta atsidurti tose grupėse ir nuo to momento savo profilį paverčiau skelbimų lenta, nes tarp grupėse skelbiamų visokių "parduodu, keičiu, siūlau, akcija, nuolaidos, konkursas" mano feisbuko naujienų sraute draugų įrašai kartais ir paskęsta. Dėl to man darosi labai liūdna, bet iš kitos pusės, pradėjau norėt dažniau su draugais susitikti ir pabendrauti gyvai. Ir tą sėkmingai darau.

Draugų vardan taip pat nusprendžiau kiek prasvalyti savo asmeninį feisbuko prfilį ir susikūriau atskirą "Sąsagos su litais" profilį (ne puslapį, kuri turiu, bet profilį kaip asmens), vien tam, kad jungčiausi į tas komercines grupes ne savo tikruoju vardu. Žinoma, labai greitai "Sąsagos su litais" surinko kelis šimtus "draugų", kurių nepažįstu. Įvairiausio plauko, o jų skelbiami įrašai naujojo mano profilio naujienų sraute dar kartą įrodė faktą, kad feisbukas yra didelis turgus. Tada atsikvėpiau ir pasidžiaugiau, kad tarp tikrųjų mano draugų nėra spekuliantų, tik vienas kitas, kuris papostina savo kepiamus pyragus, rankdarbėlius ar nuomuojamą limuziną. Po šios išvados padariau išvadą, kad tikriesiems savo feisbuko draugams daugiau nebruksiu savo verslo postų. Na, nebent jau koks super įvykis nutiktų. O šiaip, kas žino jau ir taip žino apie mano veiklą, jeigu ko nors norės - susiras asmeniškai ar seks naujienas "Sąsagos su litais" FB puslapyje ar el.parduotuvėje www.manolitai.lt,  nes dauguma iš jų yra ir taip jį pamėgę. O kas iš bičiulių skaitote šį blogo įrašą ir nesate to padarę, tai paskutinį kartą kviečiu  tai padaryti čia: www.facebook.com/sasagossulitais 

Tik supratusi, kokiuose feisbuko gariūnuose esu, susigriebiau ieškoti galimybių išeiti į normalų, kad ir brangesnį, "prekybcentrį", t.y. kurti el.parduotuvę. Jos man reikėjo dėl kelių priežasčių: tam, kad būtų lengviau administruoti pirkimus (daug procesų vyksta tiesiog automatu, pvz., išankstinio apmokėjimo sąskaitų išsiuntimas); ir tam, kad pritraukčiau klientus, kurie neperka per feisbuką, nes juo nepasitiki. Abu mano lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu. Atsiradau daug laisvo laiko, kurį sugaišdavau susirašinėdama su klientais, sau kažkur sąsiuvinį žymėdama užsakymus, paskui išrašinėdama tas sąskaitas ir pan. Ir žinoma, gavau šūsnį klientų, kurie neperka feisbuku, mat įdomumo dėlei, pradžioje tikrinau, ar jie turi feisbuko profilius. Didžioji dalis net neturėjo.
Žinoma, kai ką ir praradau - tai bendravimą su klientais. Susirašinėdama su jais feisbuke gaudavau daugiau atgalinio ryšio ir emocijų, kurios labai motyvuoja. Bet... tie žmonės, kurie nuoširdžiai džiaugiasi gauta preke, noriai rašo atsiliepimus. Todėl atgalinio ryšio mažiau, bet jis gal kokybiškesnis.

Feisbukas yra didelis turgus, nes šio turgaus man reikia ir toliau. Mažam verslui tai yra labai geras ir efektyvus komunikacijos kanalas. Labai gerai, kad feisbuke yra dalis auditorijos, kuri tik ir laukia tokio - reklaminio - turinio. Kai kurie žmonės yra tiesiog įvairių feisbuko konkursų, kurie yra ne kas kitas, kaip nemokama (išskyrus prizo kainą) virusinė reklama, maniakai. Yra dalis žmonių, kurie įvairių prekių jau ieško ne per gūglę, o feisbuke, nes yra labai labai labai daug verslų, kurie veikia tik feisbuke. Ir kiekvienam tokiam verslui tiesiog būtina išaugti feisbuko darželį, tai neįkainuojama patirtis.

Dabar mano verslas jau pirmoje klasėje. Tikiuosi nelikti antrus metus ar būti išmestai iš šios mokyklos. Jeigu pavyks baigti dvylika, kursiu kažką didesnio. Pažadu. Stebuklai nutinka tiems, kurie jais tiki!
Būkite su polėkiu!

2015 m. gegužės 14 d., ketvirtadienis

Kaip aš eurus keičiu į litus arba apie lito vertės šuolius

Pirmą kartą naujas 1 Lt monetas, reikalingas sąsagų gamybai, įsigijau lapkričio mėnesio pabaigoje Lietuvos banke. Tada į vieną iš LB kasų nešiau priduoti taupyklės po 5 Lt turinį ir visą gautą vertę ketinau išsikeisti į naujas apyvartines, bet apyvartoje niekada nebuvusias 1 Lt monetas.

Kai automatas suskaičiavo mano penkličius, iš viso apie 600 Lt, ir priėjusi prie langelio nedrąsiai pasakiau: "Man už visus naujų 1 Lt monetų", LB darbuotoja net prilinko pasitikslinti, ar teisingai išgirdo. Pakartojus dar garsiau subruzdo ir už manęs eilėje stovėję žmonės. Natūralu, kad iki euro įvedimo likus vos mėnesiui, buvo keista girdėti, kad kažkas prašo 600 vienetų po 1 Lt.

Tąkart banke gavau tik kelis naujų monetų ritinėlius, kuriame viename telpa 40 monetų. Iš LB išėjau pasišokinėdama, kad galėsiu įgyvendinti bent tuos užsakymus, kuriuos turėjau. Ir jau žinojau, LB darbuotoja informavo, kad norint gauti didesnį naujų monetų kiekį reikia pateikti centriniam bankui prašymą. Tai padaryti nebuvo sunku, ir jau po kelių dienų iš tos pačios kasos sunkiai tempiau visą ritinėlių bloką (bloke 10 ritinėlių, iš viso 400 monetų, apie 16 kilogramų litų). Galvojau, kad šių tai tikrai užteks, o po euro įvedimo likučius atnešiu atgal į centrinį banką.

Dar užsakinėjant monetas svajojau gauti nukaldintas 2014 metais, paskutiniais lito metais Lietuvoje. Tada sužinojau ir tai, kad 2010 metais paskutinį kartą buvo nukaldintas milijonas 1 Lt monetų, vėliau plačiam naudojimui monetos jau nebuvo kaldintos. Tiesa, 2011 metais buvo į rinką išleista 1 Lt nominalo proginė Krepšinio čempionato moneta, o 2013 metais - skirta Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga. Bei kiekvienais metais numizmatiniai rinkiniai, kuriuose buvo sudėta kiekvieno nominalo monetos, nukaldintos konkrečiais metais. Tik 1,2 ir 5 nominalo centų monetos ne konkrečių metų, o 1991 m. Mat vėliau niekada šie smulkieji pinigai ir nebuvo kaldinti, mes kasdien juos naudodami nelabai gal ir pastebėdavome 1991 nukaldinimo metus ir netgi tai, kad monetos reverse Vytis joja ant žirgo su nuleista uodega.

Tada lapkritį gavau naujas 2008 ir 2010 metais nukaldintas monetas. Sužinojau, kad proginės jau neplatinamos ir visos yra rinkoje. Mintis apie sąsagas su proginėmis monetomis turėjau pamiršti. Kuriam laikui...

Bet... gruodžio paskutinėmis dienomis mano atsargos beveik baigėsi, o užsakymams tik augant, vėl reikėjo gauti pagrindinės žaliavos - naujų ir apyvartoje niekada nebuvusių monetų. Manęs laukė ta pati procedūra - prašymo LB pateikimas. Ir tądien gavus el.paštu atsakymą, jį perskaičiau, atsistojau, uždariau kompiuterį ir garsiai namiškiams pareiškiau: "Mano verslas baigėsi". LB mane informavo, kad naujų 1 Lt monetų jau neturi.

O užsakymai plaukė ir jau beveik neturėjau iš ko juos įgyvendinti. Teko pasileisti per komercinius bankus, vienur kitur juose dar pavyko gauti kelis ritinėlius, o kai paieškos baigėsi, dar kirbėjo viena mintis paskambinti į LB kasą ir pasiteirauti, o gal gi yra užsilikę. Viltis manęs neapgavo, taip dar gavau iš Lietuvos banko bloką naujų litų. Dabar tai jau tikrai galvojau, kad po Naujųjų atslūgus paklausos bangai, teks likusius nereikalingus grąžinti į banką.

Tiesą, Lietuvos bankas tokias monetas pardavė už nominalo kainą. Patikslinu, nes buvo panančių, kad jos brangesnės. Buvau rami, kad paskutinėmis gruodžio dienomis įsigydama 400 vienetų lito monetų nieko neprarasiu, nes savo pinigus atgausiu bent kada jas pridavus atgal.

Deja, sausį vėl pritrūkau ir tada jau visiškai uždarinėjau savo verslą, bet pusbrolis pamatė skelbimą, kuriame kažkas pardavinėjo naujas lito monetas būtent bankiniuose ritinėliuose, ko man ir reikėjo. Iškart susisiekiau ir nupirkau visus, kiek jis turėjo. Sausio pirmoje pusėje už vieną litą jau mokėjau 1,10 Lt, arba 10% daugiau nei nominalas.

Dabar yra gegužė ir prieš kelias dienas vėl reikėjo pasipildyti žaliavos atsargas. Antrinėje rinkoje gauti 1 Lt monetas ritinėliuose jau nebeik neįmanoma. Tai žinodama, dar iki tol vieną kitą ritinėlį pirkau vos tik pamačiusi skelbimą. Bet šį laiką susipažinau su keletu numizmatų, kurie šalia monetų kolekcionavimo užsiima perpardavimo veikla ir taip užsidirba pinigų brangioms kolekcinėms monetoms. Teko sutikti ir tik perpardavinėtojus, kurie stengiasi kuo pigiau nupirkti ir kuo brangiau parduoti. Taip neseniai už 1 Lt naują monetą mokėjau net 2 Lt, arba beveik 60 euro centų, arba 100% brangiau nei iš Lietuvos banko praėjusių metų paskutiniais mėnesiais. Po to dar pavyko rasti pigiau pas žmogų, kurių jis turėjo didesnį kiekį. Supratau viena, jeigu perpardavinėtojas turi daug monetų - kaina gali būti mažesnė. Tik deja, tokių jau nėra.

Atradusi antrinę monetų rinką, joje įsigijau ir proginių 1 Lt monetų (Krepšinio čempionatas, Žalgirio mūšis, Vilnius - Europos kultūros sostinė). Kitų gauti ritinėliuose jau neįmanoma, o ir pavienės kainuoja daug. Pavyzdžiui, nauja 1 Lt moneta, skirta Vilniaus universitetui, kai domėjausi kainavo 6 eurus, skirta Lietubos banko įkūrėjui Vladui Jurgučiui - 10 eurus, Valdovų rūmams - irgi apie 5 eurus ir pan. Laikui bėgant, kaina tik kyla. Prieš kelias dienas man prireikė Lietuvos pirmininkavimo ES taryai monetos, gavau už 4 eurus.
O proginės 2 Lt monetos, skirtos kurortams ir gamtos kūriniams, perkant didesnį kiekį atsieina irgi nemažiau nei 100% brangiau už nominalą. Perkant vienetais - dar brangiau. Šių monetų yra nukaldinta vos po 100 tūkst. vientų ir daugelis žmonių jų net nėra matę, nes kažkas kažada pagalvojo iš to ateityje uždirbti ir investavo didelius pinigus tiesiog į pinigus.

Žinau, kas turi naujų lito monetų, bet dar neparduoda, laukia dar didesnės kainos. Turėdama tiek kontaktų, kol kas esu rami, kad jeigu žaliavos man reiks, pasiūliusi gerą kainą jos gausiu ir aksesuarų su litais verslas tęsis. Tik, kad lietuvių nostalgija buvusiai nacionalei valiutai nenuslūgtų. Kol kas stebiu ir kada nors atsiras atskiras šio tinklaraščio įrašas apie tai.









2015 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Bendravimas su žiniasklaida arba kaip žurnalistai neturėtų bendrauti

*** 2014 m. gruodžio pradžia

Nepraėjo nė trys savaitės nuo projekto "Sąsagos su litais" (tai pavadinau projektu turėdama galvoje, kad tai kažkada baigsis) pradžios ir susilaukiau pirmųjų klausimų iš žiniasklaidos - pirmiausia, iš didžiausio naujienų portalo Lietuvoje.

Po pirmos publikacijos gruodžio pradžioje žiniasklaidos dėmesio netrūko iki pat metų pabaigos. Komentarai internetinei žiniasklaidai, žurnalams, net televizijai.

Ir jeigu nebūčiau pati žurnalistė, gal kai kurių žurnalistų darbą, pamatytą iš kitos "barikados" pusės, vertinčiau kitaip, ne taip kritiškai kaip dabar. Nes man tiesiog pasidarė gėda dėl kolegų. 

Dabar labai puikiai suprantu ir žodžio "barikada" prasmę, kuri gana dažnai naudojama žiniasklaidos ir jos vartotojų kontekste. Tai tikrai dvi pusės, su labai skirtingu požiūriu, tikslais ir lūkesčiais. 

Taigi, vieną iš tų bendravimo su žurnalistais kartų, gavus šešis klausimus raštu pirmiausia atsakau pasiteiraudama, kokie terminai. Natūralu, jeigu žurnalistas klausia raštu, jis turi nurodyti terminus, jeigu nenurodo - galima pasiteirauti, arba nesukti galvos ir atsakyti tada, kada turėsi laiko. 

Staigiai gaunu atsakymą, kad atsakymai reikalingi "kuo greičiau" ir priduriama: "žinote tuos žurnalistus ir jų laiko suvokimą". Man įsijungia raudona šviesa. Ką reiškia "tie žurnalistai"? Tie, anie, anei šioki, anei toki...? Pasimetę laike ir erdvėje, nemokantys planuoti laiko, nedisciplinuoti, ir apskritai, jais nelabai galima pasitikėti? Gaunu pirmąją žinią apie žurnalistus ir tai skleidžia ne kas kitas, o pats žurnalistas. Jeigu nežinočiau, kad yra labai gerai save ir savo pašnekovus gerbiančių žurnalistų, gebančių puikiai planuoti savo laiką, profesionaliai atliekančių savo amatą, tai ir galvočiau dabar apie juos visus taip: "ai, tie žurnalistai". 

Žurnalisto kontaktas su jam informaciją suteiksiančiu žmogumi yra labai jautrus momentas. Ir tai labiausiai turi rūpėti ne kam kitam, o pačiam žurnalistui. Pašnekovo nepasitikėjimas žurnalistu yra labai blogas dalykas ir jis pirmiausia pasireiškia tuo, kad prieš publikuojant paprašoma suderinti citatas, parodyti netgi tekstą. Taip taip, taip būna, ir dėl to kalti patys žurnalistai, nes jie nesugeba per pirmąjį kontaktą parodyti savo profesionalumo, o sukelia ne ką kitą, o tik nepasitikėjimą. Ir šio neišmanymo nepridegs netgi gerą reputaciją turinti žiniasklaidos priemonė, kurioje tas žurnalistas dirba.  

Tiek to, kimbu į atsakymų rengimą. Kadangi reikia kuo greičiau, atsakau tos pačios dienos vakare, vėlam vakare. Sekančią dieną straipsnio portale dar nesitikiu, bet po poros dienų jau ieškau jo. Nėra nei straipsnio, nei žurnalistės atsakymo, gavo ar negavo mano komentarus.

Po keturiu dienų pati teiraujuosi, ir galiausiai sužinau, kad nėra aišku, kada straipsnis bus publikuojamas. Šiuos žurnalistikos virtuvės nuansus aš pati puikiai išmanau, kaip išmano ir iš manęs interviu ėmęs bei kuo greičiau atsakymų prašęs  žurnalistas. Bet šioje vietoje turi atsirasti žurnalisto pagarba pašnekovui ir jo laiko gerbimas. Suprantama, kad žurnalistas nori straipsnį parengti kuo greičiau, priduoti jį redaktoriui, ir imtis kitų darbų. Bet netgi tada, kai žurnalistas savo parašytą ir netgi dar neatspausdintą rašinį būna pamiršęs, jam informaciją suteikę asmenys ne tai, kad nekantrauja, o ima net nerimauti. Tikra tiesa, kad reikiamą informaciją gavęs žurnalistas dingsta kaip į balą ir iš jo gauti bent elementarų atsakymą į jau pašnekovo užduodamą klausimą, beveik neįmanoma.

Dabar netgi galvoju, ar buvo padėkota už atsakymus. Prisimenu, kai anksčiau po kiekvienu laikraščiuose spausdintu interviu (klausimas - atsakymas) paskutinis sakinys būdavo "Ačiū už pokalbį". Po kurio laiko šis sakinys dingo.  Ir man pačiai redaktoriai be jokio didesnio paaiškinimo šį sakinį braukdavo. Taip automatiškai gal išbraukomas ir elementarus žurnalistų mandagumas. 

Straipsnis su mano komentaru, kurį turėjau parengti "kuo greičiau" pasirodė po 16-kos dienų! Normalus straipsnis, parašytas gana profesionaliai, laikantis žurnalistikos principų ir funkcijų, bet tik ne tuomet, kai buvo rengiamas! 

Verslas per savaitę

*** 2014 m. lapkričio pradžia 

Iki Europos Sąjungos bendros valiutos euro įvedimo Lietuvoje buvo likę vos 50 dienų. Jeigu kam nors ir rūpėjo paskutinės dienos su litu, tai tikrai Lietuvos bankui, kuris virš savo paradinių durų atbuline tvarka skaičiavo dienas, valandas, minutes ir net sekundes. Pro šalį Gedimino prospektu skubantys vilniečiai ir miesto svečiai net nevisada pastebėdavo, kiek dar jiems liko laiko atsisveikinti su Lietuvos nacionaline valiuta litu. Ir tikrai, dauguma nė negalvojo tai padaryti kaip nors specialiai.

Tiesa, jau buvo prasidėjęs valiutos keitimo į eurus vajus. Čiužiniuose, kojinėse ir po kilimais taupytus litus lietuviai jau nešė į bankus ir keitė į eurus. O per ilgus metus taupyklėse ir net trilitriniuose stiklainiuose kauptas monetas jau bėrė į springtančius Lietuvos banko monetų skaičiuotuvus. 

Visi tarsi jau skubėjo atsikratyti tuo, ko greit nebereiks. 

Pirma diena 

Aš taip pat jau buvo suskaičiavusi, kiek su vyru prikaupėme taupyklėje, į kurią  visus metus metėme 5 Lt monetas. Tiesa, skaičiuojant monetas vyras iškart į šalį pasidėjo naujausias, t.y. blizgančias, nesubraižytas. "Atsiminimui" - pasakė jis. 

Antra diena

Kitą dieną pastebėjau, kad lentynėleje greta atidėtų naujų 5 Lt monetų atsirado po kelias naujas kitų nominalų monetas. Dar po kelių dienų - jau ir nauji banknotai. Pasiteiravus vyro, kokiu tikslu atidedami pinigai, gavau jau girdėtą atsakymą: "Atsiminimui". Pamenu burbtelėjau: "Atminimas ne vežimas, juo nepavažiuosi". 

Trečia diena 

Vieną vakarą visiems sugulus mėgavausi laisvu laiku ir naršiau internete. Paieškos sistema atvedė į tinklalapį, kuriame įvairūs amatininkai, jauni dizaineriai ir šiaip kūrybiningi žmonės pardavinėjo savo sukurtus daiktus. Buvo įdomu pasmalsauti, ką pasauliui parduoda lietuviai. Paieškos langelyje suvedus "Lithuania" gavau nemažai rezultatų, bet dauguma produktų kartojosi - buvo arba dirbiniai ir įvairūs suvenyrai iš gintaro ir lino bei lietuviški margučiai. Jau beišjungiant tinklalapį žvilgtelėjau į paskutinį paieškos puslapį (turiu tokį įprotį) ir ten stebtelėjau ilgėliau. 

Mano dėmesį patraukė sąsagos, kurios buvo pagamintos iš lietuviškų 50 centų monetų. Iškart puoliau bandyti įsigyti - vyrui dovanų, euro-lito proga. Juk jis nori litų atsiminimui. Deja, įsigyti nepavyko,  nes jomis prekiavo ne tne lietuvis, amerikietis, kuris beje buvo sukėlęs nuotraukas su iš švairių šalių monetomis pagamintomis sąsagomis. Sužinojau, kad lietuviškų monetų jis šiuo metu neturi ir gauti tokias sąsagas iš jo būtų išties komplikuota. 

Dar tą patį vakarą savo Facebook paskyroje parašiau įrašą apie nerealiai verslo idėją, kurios Lietuvoje  niekas neįgyvendina, pridėjau nuotraukų. 

Ketvirta diena 
Į mano įrašą Facebooke staigiai sureagavo draugai žurnalistai ir jau netrukus apie tai pasirodė straipsnis populiariame internetiniame portale. Vos tik perskaičiau, kad Lietuvoje tikrai tokių sąsagų niekas negamina, o Lietuvos bankas teigiamai vertina tokią idėją, iškart sumojau, kad reikia imtis. Akyse nušvito, bet žaliai. Kaip sakoma, įsijungė žalia šviesa. 
Netrukus skambinau pažįstamam juvelyrui. Entuziastingai išdėsčiau, ko man reikia. Galima sakyti, pristačiau menininkui verslo idėją, vos ne pasiūliau: "Tu daryk, aš parduosiu". Tačiau mano pažįstamas į tokį pasiūlymą ir pirmąjį mano užsakymą pagaminti tokias sąsagas mano vyrui nepasižiūrėjo rimtai. Bet būta gero žmogaus... papasakojo, kur ir ko galiu įsigyti ir tokias sąsagas pagaminti pati. Dar tą pačią dieną įsigijus reikiamas priemones imuosi darbo. Slapčia. Pavyksta iš pirmo karto. Iki tol niekada nedariusi rankdarbių, tiesiog didžiuojuosi savimi. Ir prisimenu patarlę "Niekada nesakyk niekada", nes akivaizdu, kad buvau prisišnekėjusi, kad "kuo jau kuo, bet tikrai niekada neužsiimsiu rankdarbiais".  

Penkta diena 

Iki Kalėdų, kada ketinau šią dovaną padovanoti vyrui buvo likę nepilni du mėnesiai. Neprasitarusi neišbuvau nė paros. Išanktinė dovana buvo įvertinta 100 balų ir dar tą pačią dieną savo gaminiu pasidžiaugiau paskelbdama nuotrauką savo FB paskyroje. Ir kad pasipylė... komentarai ir privačios žinutes: "Noriu", "Padaryk ir man", "Kiek kainuoja?" ir t.t.

Šešta diena (arba tiksliau naktis)
Pasiraitoju rankoves ir kimbu prie "staklių". Ūpas toks, kas darbuojuosi iki išnaktų, prarandu laiko sąvoką, mėgaujuosi procesu, kuriu planus, mintyse plėtoju idėją ir vis labiau ja tikiu. Net įskausta galvą nuo galvojimo, kaip užregistruoti veiklą, kaip ieškoti klientų, kaip įpakuoti, kaip nustatyti kainą ir dar šimtai klausimų į kuriuos atsakymus, kaip bebutų keista, turėjau. Tarsi instinktuviai žinojau, ką reikia daryti. Vienu kitu klausimu pasitariau su vyru ir draugais, bet labiau tik dėl to, kad pasitikrinčiau, ar teisingai galvoju.

Septinta diena
Parduodu pirmąsias sąsagas. Nors dar neatgavau visų reikmenims išleistų pinigų, bet džiaugiuosi, lyg būčiau uždirbusi milijoną. Pirmi pinigai kišenėje ir imuosi plėtros - susikuriu puslapį "Sąsagos su litais Facebooke. Vos per dieną surenku 100 fanų. Ir taip be jokio verslo plano, tik su idėja ir žinia, kad litą greitai pakeis euras, kurią gerai žinojo visi lietuviai ir porencialūs mano klientai, mažas versliukas įsibėgėja.