Nepraėjo nė trys savaitės nuo projekto "Sąsagos su litais" (tai pavadinau projektu turėdama galvoje, kad tai kažkada baigsis) pradžios ir susilaukiau pirmųjų klausimų iš žiniasklaidos - pirmiausia, iš didžiausio naujienų portalo Lietuvoje.
Po pirmos publikacijos gruodžio pradžioje žiniasklaidos dėmesio netrūko iki pat metų pabaigos. Komentarai internetinei žiniasklaidai, žurnalams, net televizijai.
Ir jeigu nebūčiau pati žurnalistė, gal kai kurių žurnalistų darbą, pamatytą iš kitos "barikados" pusės, vertinčiau kitaip, ne taip kritiškai kaip dabar. Nes man tiesiog pasidarė gėda dėl kolegų.
Dabar labai puikiai suprantu ir žodžio "barikada" prasmę, kuri gana dažnai naudojama žiniasklaidos ir jos vartotojų kontekste. Tai tikrai dvi pusės, su labai skirtingu požiūriu, tikslais ir lūkesčiais.
Taigi, vieną iš tų bendravimo su žurnalistais kartų, gavus šešis klausimus raštu pirmiausia atsakau pasiteiraudama, kokie terminai. Natūralu, jeigu žurnalistas klausia raštu, jis turi nurodyti terminus, jeigu nenurodo - galima pasiteirauti, arba nesukti galvos ir atsakyti tada, kada turėsi laiko.
Staigiai gaunu atsakymą, kad atsakymai reikalingi "kuo greičiau" ir priduriama: "žinote tuos žurnalistus ir jų laiko suvokimą". Man įsijungia raudona šviesa. Ką reiškia "tie žurnalistai"? Tie, anie, anei šioki, anei toki...? Pasimetę laike ir erdvėje, nemokantys planuoti laiko, nedisciplinuoti, ir apskritai, jais nelabai galima pasitikėti? Gaunu pirmąją žinią apie žurnalistus ir tai skleidžia ne kas kitas, o pats žurnalistas. Jeigu nežinočiau, kad yra labai gerai save ir savo pašnekovus gerbiančių žurnalistų, gebančių puikiai planuoti savo laiką, profesionaliai atliekančių savo amatą, tai ir galvočiau dabar apie juos visus taip: "ai, tie žurnalistai".
Žurnalisto kontaktas su jam informaciją suteiksiančiu žmogumi yra labai jautrus momentas. Ir tai labiausiai turi rūpėti ne kam kitam, o pačiam žurnalistui. Pašnekovo nepasitikėjimas žurnalistu yra labai blogas dalykas ir jis pirmiausia pasireiškia tuo, kad prieš publikuojant paprašoma suderinti citatas, parodyti netgi tekstą. Taip taip, taip būna, ir dėl to kalti patys žurnalistai, nes jie nesugeba per pirmąjį kontaktą parodyti savo profesionalumo, o sukelia ne ką kitą, o tik nepasitikėjimą. Ir šio neišmanymo nepridegs netgi gerą reputaciją turinti žiniasklaidos priemonė, kurioje tas žurnalistas dirba.
Tiek to, kimbu į atsakymų rengimą. Kadangi reikia kuo greičiau, atsakau tos pačios dienos vakare, vėlam vakare. Sekančią dieną straipsnio portale dar nesitikiu, bet po poros dienų jau ieškau jo. Nėra nei straipsnio, nei žurnalistės atsakymo, gavo ar negavo mano komentarus.
Po keturiu dienų pati teiraujuosi, ir galiausiai sužinau, kad nėra aišku, kada straipsnis bus publikuojamas. Šiuos žurnalistikos virtuvės nuansus aš pati puikiai išmanau, kaip išmano ir iš manęs interviu ėmęs bei kuo greičiau atsakymų prašęs žurnalistas. Bet šioje vietoje turi atsirasti žurnalisto pagarba pašnekovui ir jo laiko gerbimas. Suprantama, kad žurnalistas nori straipsnį parengti kuo greičiau, priduoti jį redaktoriui, ir imtis kitų darbų. Bet netgi tada, kai žurnalistas savo parašytą ir netgi dar neatspausdintą rašinį būna pamiršęs, jam informaciją suteikę asmenys ne tai, kad nekantrauja, o ima net nerimauti. Tikra tiesa, kad reikiamą informaciją gavęs žurnalistas dingsta kaip į balą ir iš jo gauti bent elementarų atsakymą į jau pašnekovo užduodamą klausimą, beveik neįmanoma.
Dabar netgi galvoju, ar buvo padėkota už atsakymus. Prisimenu, kai anksčiau po kiekvienu laikraščiuose spausdintu interviu (klausimas - atsakymas) paskutinis sakinys būdavo "Ačiū už pokalbį". Po kurio laiko šis sakinys dingo. Ir man pačiai redaktoriai be jokio didesnio paaiškinimo šį sakinį braukdavo. Taip automatiškai gal išbraukomas ir elementarus žurnalistų mandagumas.
Straipsnis su mano komentaru, kurį turėjau parengti "kuo greičiau" pasirodė po 16-kos dienų! Normalus straipsnis, parašytas gana profesionaliai, laikantis žurnalistikos principų ir funkcijų, bet tik ne tuomet, kai buvo rengiamas!
