Verslas per savaitę

*** 2014 m. lapkričio pradžia 

Iki Europos Sąjungos bendros valiutos euro įvedimo Lietuvoje buvo likę vos 50 dienų. Jeigu kam nors ir rūpėjo paskutinės dienos su litu, tai tikrai Lietuvos bankui, kuris virš savo paradinių durų atbuline tvarka skaičiavo dienas, valandas, minutes ir net sekundes. Pro šalį Gedimino prospektu skubantys vilniečiai ir miesto svečiai net nevisada pastebėdavo, kiek dar jiems liko laiko atsisveikinti su Lietuvos nacionaline valiuta litu. Ir tikrai, dauguma nė negalvojo tai padaryti kaip nors specialiai.

Tiesa, jau buvo prasidėjęs valiutos keitimo į eurus vajus. Čiužiniuose, kojinėse ir po kilimais taupytus litus lietuviai jau nešė į bankus ir keitė į eurus. O per ilgus metus taupyklėse ir net trilitriniuose stiklainiuose kauptas monetas jau bėrė į springtančius Lietuvos banko monetų skaičiuotuvus. 

Visi tarsi jau skubėjo atsikratyti tuo, ko greit nebereiks. 

Pirma diena 

Aš taip pat jau buvo suskaičiavusi, kiek su vyru prikaupėme taupyklėje, į kurią  visus metus metėme 5 Lt monetas. Tiesa, skaičiuojant monetas vyras iškart į šalį pasidėjo naujausias, t.y. blizgančias, nesubraižytas. "Atsiminimui" - pasakė jis. 

Antra diena

Kitą dieną pastebėjau, kad lentynėleje greta atidėtų naujų 5 Lt monetų atsirado po kelias naujas kitų nominalų monetas. Dar po kelių dienų - jau ir nauji banknotai. Pasiteiravus vyro, kokiu tikslu atidedami pinigai, gavau jau girdėtą atsakymą: "Atsiminimui". Pamenu burbtelėjau: "Atminimas ne vežimas, juo nepavažiuosi". 

Trečia diena 

Vieną vakarą visiems sugulus mėgavausi laisvu laiku ir naršiau internete. Paieškos sistema atvedė į tinklalapį, kuriame įvairūs amatininkai, jauni dizaineriai ir šiaip kūrybiningi žmonės pardavinėjo savo sukurtus daiktus. Buvo įdomu pasmalsauti, ką pasauliui parduoda lietuviai. Paieškos langelyje suvedus "Lithuania" gavau nemažai rezultatų, bet dauguma produktų kartojosi - buvo arba dirbiniai ir įvairūs suvenyrai iš gintaro ir lino bei lietuviški margučiai. Jau beišjungiant tinklalapį žvilgtelėjau į paskutinį paieškos puslapį (turiu tokį įprotį) ir ten stebtelėjau ilgėliau. 

Mano dėmesį patraukė sąsagos, kurios buvo pagamintos iš lietuviškų 50 centų monetų. Iškart puoliau bandyti įsigyti - vyrui dovanų, euro-lito proga. Juk jis nori litų atsiminimui. Deja, įsigyti nepavyko,  nes jomis prekiavo ne tne lietuvis, amerikietis, kuris beje buvo sukėlęs nuotraukas su iš švairių šalių monetomis pagamintomis sąsagomis. Sužinojau, kad lietuviškų monetų jis šiuo metu neturi ir gauti tokias sąsagas iš jo būtų išties komplikuota. 

Dar tą patį vakarą savo Facebook paskyroje parašiau įrašą apie nerealiai verslo idėją, kurios Lietuvoje  niekas neįgyvendina, pridėjau nuotraukų. 

Ketvirta diena 

Į mano įrašą Facebooke staigiai sureagavo draugai žurnalistai ir jau netrukus apie tai pasirodė straipsnis populiariame internetiniame portale. Vos tik perskaičiau, kad Lietuvoje tikrai tokių sąsagų niekas negamina, o Lietuvos bankas teigiamai vertina tokią idėją, iškart sumojau, kad reikia imtis. Akyse nušvito, bet žaliai. Kaip sakoma, įsijungė žalia šviesa. 

Netrukus skambinau pažįstamam juvelyrui. Entuziastingai išdėsčiau, ko man reikia. Galima sakyti, pristačiau menininkui verslo idėją, vos ne pasiūliau: "Tu daryk, aš parduosiu". Tačiau mano pažįstamas į tokį pasiūlymą ir pirmąjį mano užsakymą pagaminti tokias sąsagas mano vyrui nepasižiūrėjo rimtai. Bet būta gero žmogaus... papasakojo, kur ir ko galiu įsigyti ir tokias sąsagas pagaminti pati. Dar tą pačią dieną įsigijus reikiamas priemones imuosi darbo. Slapčia. Pavyksta iš pirmo karto. Iki tol niekada nedariusi rankdarbių, tiesiog didžiuojuosi savimi. Ir prisimenu patarlę "Niekada nesakyk niekada", nes akivaizdu, kad buvau prisišnekėjusi, kad "kuo jau kuo, bet tikrai niekada neužsiimsiu rankdarbiais".  

Penkta diena 

Iki Kalėdų, kada ketinau šią dovaną padovanoti vyrui buvo likę nepilni du mėnesiai. Neprasitarusi neišbuvau nė paros. Išanktinė dovana buvo įvertinta 100 balų ir dar tą pačią dieną savo gaminiu pasidžiaugiau paskelbdama nuotrauką savo FB paskyroje. Ir kad pasipylė... komentarai ir privačios žinutes: "Noriu", "Padaryk ir man", "Kiek kainuoja?" ir t.t.

Šešta diena (arba tiksliau naktis)
Pasiraitoju rankoves ir kimbu prie "staklių". Ūpas toks, kas darbuojuosi iki išnaktų, prarandu laiko sąvoką, mėgaujuosi procesu, kuriu planus, mintyse plėtoju idėją ir vis labiau ja tikiu. Net įskausta galvą nuo galvojimo, kaip užregistruoti veiklą, kaip ieškoti klientų, kaip įpakuoti, kaip nustatyti kainą ir dar šimtai klausimų į kuriuos atsakymus, kaip bebutų keista, turėjau. Tarsi instinktuviai žinojau, ką reikia daryti. Vienu kitu klausimu pasitariau su vyru ir draugais, bet labiau tik dėl to, kad pasitikrinčiau, ar teisingai galvoju.

Septinta diena
Parduodu pirmąsias sąsagas. Nors dar neatgavau visų reikmenims išleistų pinigų, bet džiaugiuosi, lyg būčiau uždirbusi milijoną. Pirmi pinigai kišenėje ir imuosi plėtros - susikuriu puslapį "Sąsagos su litais Facebooke. Vos per dieną surenku 100 fanų. Ir taip be jokio verslo plano, tik su idėja ir žinia, kad litą greitai pakeis euras, kurią gerai žinojo visi lietuviai ir porencialūs mano klientai, mažas versliukas įsibėgėja.